Laparoskopija yra diagnostinė arba chirurginė intervencija į pilvo ertmės arba dubens vidaus organus. Laparoskopija yra modernus chirurginis metodas, kurio metu operacija atliekama ne per natūralias angas ar didelius odos pjūvius, o per mažas (dažniausiai 0,5–1,5 cm) dūrio vietas, tuo tarpu įprastinei chirurgijai reikalingi dideli pjūviai, todėl lieka dideli randai. Punkcijai naudojamas trokaras, kurio pagalba praduriama pilvo sienelė, o į 0,2–1,0 cm skersmens vamzdelį įkišamas plonas optinis prietaisas (laparoskopas).
Pagrindinis laparoskopijos įrankis yra laparoskopas – 5–10 mm (2 mm mikrolaparoskopijos atveju) skersmens metalinis vamzdelis su sudėtinga lęšių sistema ir šviesolaidžiu. Lęšis perduoda vaizdą iš lęšio į okuliarą, o šviesolaidis nukreipia šviesos spindulį iš apšvietiklio į pilvo ertmę. Į laparoskopinį lęšį galima žiūrėti tiesiai – tai buvo daroma jau dešimtmečius, tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius atsiradus mažytėms endoskopinėms kameroms (dabar jos sveria 50–150 gramų), pritvirtintoms prie laparoskopinio lęšio, visas operacinės personalas gali stebėti visą operacijos eigą monitoriuje. Diagnozė ir kai kurios paprastos procedūros atliekamos taikant vietinę nejautrą, o dauguma laparoskopinių procedūrų – taikant bendrąją nejautrą.
Nėra tokio dalyko kaip „laparoskopinė chirurgija“. Laparoskopija yra vienas iš chirurginių organų pasiekimo būdų. Nepriklausomai nuo atlikimo būdo, chirurginės procedūros pobūdis nesikeičia. Šie terminai sudaryti iš žodžio „scope“ (iš graikų kalbos žodžio „scope“ – matau), kurio pirmoji metodo pavadinimo dalis žymi manipuliuojamą ar tiriamą organą ar ertmę.
Laparoskopija yra viena iš endoskopijos atmainų, o endoskopija apima laparoskopiją, torakoskopinį tyrimą, histeroskopiją, cistoskopiją, artroskopiją ir kt.
Torakoskopija – intervencija į krūtinės ląstą;
Nefroskopija – intervencija ir chirurgija inkstuose;
Cistoskopija – šlapimo pūslės operacija;
Histeroskopija – chirurginė intervencija į gimdą;
Gastroskopija – skrandžio operacija.
Jei prie pavadinimo pridedamas priešdėlis „fibro“, tai reiškia, kad procedūra atliekama naudojant lankstų endoskopą, pavyzdžiui, pluošto histeroskopija yra gimdos tyrimas naudojant lankstų endoskopą.
Laparoskopinės chirurgijos technika šiek tiek skiriasi priklausomai nuo operacijos tipo ir medicinos įstaigos. Pacientai yra paruošiami gauti tokią pačią priežiūrą kaip ir įprastinės chirurgijos metu. Pirmiausia, palatoje esantiems pacientams suleidžiami vaistai, skirti dar labiau numalšinti skausmą ir padidinti veiksmingumą. Šios operacijos vadinamos „priešoperaciniu vartojimu“. Tada pacientas neštuvais nunešamas į operacinę.
Į paciento alkūnės veną įkišamas minkštas plastikinis kateteris vaistams, tirpalams, anestetikams ir skausmą malšinantiems vaistams infuzuoti. Prie paciento veido pritvirtinama guminė arba silikoninė kaukė, per kurią tiekiamas kvėpavimo mišinys.
Po kelių sekundžių pacientas užmiega, o anesteziologas intubuoja – į kvėpavimo takus įkiša plastikinį vamzdelį su manžete, pripučia ir užfiksuoja kvėpavimo takus. Operacijos metu pacientui atliekama kontroliuojama dirbtinė plaučių ventiliacija.
Laparoskopijos metu pilvo ertmė pripildoma dujomis – daugeliu atvejų tam naudojamas anglies dioksidas. Dujos suleidžiamos, kad pilvo sienelė pakiltų į kupolo formą virš organų ir būtų užtikrintas geras matomumas bei prieiga prie organų. Asistentai ir chirurgai visą paciento pilvą apdorojo antiseptiniais tirpalais, kad būtų galima pereiti prie atviros operacijos, ir anesteziologo nurodymu per bambą įkišo ilgą Vereso adatą. Ji suprojektuota su spyruokliniu šerdimi, kad pilvo punkcijos metu būtų kuo mažiau pažeisti vidaus organai. Atlikus kelis bandymus, patvirtinus, kad adata tikrai yra pilvo ertmėje, prie adatos pritvirtinama insufliatoriaus žarna. Ši sudėtinga elektronika leidžia tiekti anglies dioksidą į ertmę ir automatiškai palaiko joje slėgį 1 mmHg tikslumu.
Kai dujų slėgis ertmėje pasiekia 10–16 mmHg (priklausomai nuo chirurgo pasirinkimo), ištraukiama Vereso adata ir per bambą įkišamas pirmasis trokaras – metalinis arba plastikinis vamzdelis, į kurį įkišamas trikampis arba kūginis zondas. Pradūrus sienelę, ištraukiamas stiletas ir per kaniulę (vamzdelį) įkišamas į endoskopą ir laparoskopą. Laparoskopas – tai 10, 5 arba 2 mm skersmens (naudojant mikrolaparoskopą) metalinis vamzdelis su sudėtinga lęšių sistema ir šviesos kreiptuvu. Pritvirtinus 50–100 gramų sveriančias miniatiūrines vaizdo kameras ir galingus halogeninius arba ksenoninius šviesos šaltinius (apšvietiklius), visa operacinių komanda gali stebėti operacijos eigą monitoriaus ekrane.
Įvedus laparoskopą, apžiūrėkite pilvo ertmę ir, vizualiai kontroliuojant, įstatykite dar 2–4 trokarus. Trokaro įvedimo taškas priklauso nuo operuojamo organo ir intervencijos tipo – cholecistektomijos metu trokaras įstatomas viršutinėje pilvo dalyje žemiau šonkaulių lanko, ginekologinės chirurgijos metu – apatinėje pilvo dalyje.
Iš principo, 30–40 cm ilgio ir 2–12 mm skersmens instrumentais galima atlikti visas tas pačias operacijas, kaip ir įprastiniais chirurginiais metodais. Organo sulaikymas, abdukcija į šoną, užfiksavimas spaustukais, organo išlaisvinimas ir atskyrimas nuo aplinkinių audinių (disekcija) disektoriais, endoskopinėmis žirklėmis ir elektrochirurginiais instrumentais, koaguliacijos pagalba, santykinis mažų kraujagyslių kraujavimo sustabdymas. Krešėjimas – baltymai, veikiami aukšto dažnio kintamosios srovės, susiaurina kraujagyslės spindį. Kraujavimą iš didelių kraujagyslių galima sustabdyti užspaudžiant (naudojant titano spaustukus), užrišant siūlėmis ir susiuvant endoskopiniu segtuvu.
Endoskopiniai kabliai vaidina labai svarbų vaidmenį endoskopinėje chirurgijoje – tai gali pasirodyti neįprasta, tačiau vietoj skalpelio chirurgas daug ilgiau laiko adatos laikiklį – siuvimo, siuvimo ir tvarstymo procesas užtrunka daug ilgiau nei audinių preparavimas. Kvalifikuotas chirurgas gali surišti maždaug 60 apsauginių mazgų per minutę arba vieną mazgą per sekundę. Tuo tarpu endoskopinėje chirurgijoje chirurgo rankas pakeičia ploni instrumentai, kuriuos surišti yra daug sunkiau. Pavyzdžiui, Europos gydytojų ir chirurgų asociacija nustatė standartą – surišti trigubą mazgą per 40 sekundžių. Taigi tai buvo revoliucinė inovacija, atlikusi labai svarbų vaidmenį plečiant endoskopinių intervencijų, kablių, apimtį. Chirurgai gali atlikti tarpžarnynines anastomozes vienu rankos judesiu, sandariai perverti žarnyną, susiūti kraujuojančias kraujagysles ir pan., užuot atlikę ilgą ir kartais beveik neįmanomą rankinį endoskopinį siuvimą. Techniškai tapo įmanoma atlikti bet kokią chirurginę operaciją endoskopiniu chirurginiu būdu, naudojant kablį.